1525 m. pavasaris

Naujienas iš Pavijos išgirdome kovą. Pasiuntinys ankstų rytą įpuolė pas nespėjusį padoriai apsirengti karalių, tas pasileido tekinas kaip berniukas pas karalienę, o šauklys nulėkė prieky jo pabelsti į karalienės duris, šaukdamas: „Jo didenybė ateina, karalius!” Išvirtome iš kambarių, kuri daugiau, kuri mažiau apsirengusi, tik karalienė buvo santūri ir elegantiška, užsimetusi suknią ant naktinių marškinių. Henrikas, prieš žengdamas į kambarį, pabeldė į duris ir prabėgo pro mus, čiauškančias kaip aklų strazdų pulkelis, tiesiai prie savo karalienės. Net nepažvelgė į mane, nors susitaršę plaukai gundančiai gaubė mano galvą it auksinis debesis. Bet ne pas mane skubėjo Henrikas su geriausiomis naujienomis. Jis nešė žinią savo karalienei, moteriai, kuri sudarė dėl jo nesulaužomą sąjungą su gimtine Ispanija. Daug kartų buvo jai neištikimas, daug kartų išdavė ir jų politiką. Bet kai sąjungininkai triumfavo, ta beribio džiaugsmo akimirka jis skubėjo pasidalinti su ja, Katerina, vėl tapusia jo širdies karaliene.

Puolęs prie jos kojų ir sugriebęs rankas, apipylė bučiniais, o Katerina nusijuokė kaip mergaitė ir nekantriai šūktelėjo:

— Kas? Sakykite! Sakykite gi! Kas nutiko?

Henrikas neįstengė nieko daugiau, tik ištarti:

— Pavija! Šlovė Dievui! Pavija!

Pašokęs nuo žemės, strakaliodamas kaip berniūkštis, ėmė sukti žmoną po kambarį. Subėgo jo palydos vyrai, kuriuos jis buvo aplenkęs. Į kambarį įvirto Džordžas su draugu Frensiu Vestonu. Pamatę mane prisiartino.

— Kas čia vyksta, po galais? — paklausiau, glostydamasi plaukus ir verždamasi sijoną ant liemens.

— Didelė pergalė, — paaiškino jis. — Lemiama pergalė. Prancūzų armija tiesiog sutriuškinta. Prancūzija mums atvira. Ispanijos imperatorius Karolis galės pasiimti Pietus, o mes valdysime Šiaurę. Prancūzijos nebėra. Ji sunaikinta. Ispanijos imperija ribosis su Anglijos karalyste Prancūzijoje. Sumalėme prancūzų armiją į miltus ir esame neginčijami Prancūzijos šeimininkai, bendri didžiosios Europos dalies valdovai.

— Pranciškus sumuštas? — paklausiau nepatikliai, prisiminusi ambicingą tamsiaplaukį, kuris varžėsi su mūsų auksiniu karaliumi.

— Suvarytas į ožio ragą, — patvirtino Frensis Vestonas. — Kokia diena Anglijai! Tokia pergalė!

Pažvelgiau į karalių su karaliene. Jis jau nebebandė šokti. Supainiojo žingsnį ir apglėbęs ją rankomis bučiavo kaktą, akis ir lūpas.

— Brangioji, — kalbėjo jis. — Jūsų sūnėnas yra didis generolas, įteikė mums puikią dovaną. Prancūzija bus mums po kojomis. Būsiu Anglijos ir Prancūzijos karalius tiek realybėje, tiek titulu. O Ričardas de la Polis negyvas — jo grėsmė mano sostui mirė kartu su juo. Pats karalius Pranciškus paimtas belaisviu, Prancūzija sutriuškinta. Jūsų sūnėnas ir aš esame didžiausi Europos karaliai, mūsų sąjungai priklauso viskas. Viskas, ko iš jūsų ir jūsų šeimos tikėjosi mano tėvas, šiandien mums yra suteikta.

Karalienės veidas švytėjo iš džiaugsmo, metų ženklus ištrynė bučiniai. Ji stovėjo paraudusi, žiburiuojančiomis mėlynomis akimis, lanksčiu liemeniu, suspaustu jo rankose.

— Telaimina Dievas ispanus ir ispanų princesę! — staiga sušuko Henrikas, ir visi jo rūmų vyrai iš visos širdies jam pritarė.

Džordžas paskersakiavo į mane.

— Telaimina Dievas ispanų princesę, — tyliai sumurmėjo.

— Amen, — baigiau ir širdyje džiaugiausi Katerinos, stovinčios priglausta galva prie vyro peties ir besišypsančios skanduojančiam dvarui, švytėjimu. — Amen, tegu Viešpats palieka ją tokią laimingą, kaip šią akimirką.

Buvome apkvaitę nuo pergalės tą rytą ir dar keturias dienas. Atrodė, kad į kovą persikėlė Kalėdų laikotarpio linksmybės. Nuo pilies alėjų laužai žymėjo kelią į Londoną, o ir pats miestas raudonai švytėjo nakties danguje nuo ant kiekvieno gatvės kampo liepsnojančių laužų, kuriuose ant iešmų vartėsi kepami jautukai ir avys. Girdėjome skalambijant bažnyčių varpus, nenutrūkstamą gaudesį, nes visi šalyje šventė visišką seniausio Anglijos priešo sutriuškinimą. Valgėme specialius patiekalus, pavadintus progai derančiais vardais: Pavijos povą ir Pavijos pudingą, Ispanišką malonumą, Karolio blanmanžė. Kardinolas Volsis užpirko spacialias didžiąsias šventines mišias švento Pauliaus katedroje. Kiekvienoje krašto bažnyčioje buvo dėkojama už pergalę Pavijoje ir imperatorių, kuris ją dovanojo Anglijai — Karoliui iš Ispanijos, mylimam karalienės Katerinos sūnėnui.

Nebuvo klausimų, kas sėdės karaliui iš dešinės. Tai buvo karalienė, kuri perėjo per didžiąją menę, vilkėdama auksu puoštą sodriausios vyno spalvos suknią, aukštai iškėlusi galvą ir vos pastebimai šypsodamasi. Ji nesipuikavo savo grįžimu. Praeitį priėmė kaip savo šlovės užtemimą — būtiną karališkos santuokos atributą. Dabar, iš naujo patekėjus jos žvaigždei, ėjo išdidžiai, kaip eidavo būdama karaliaus malonės šešėlyje.

Karalius iš naujo ją įsimylėjo kaip padėką už Paviją, regėjo kaip savo galios Prancūzijoje šaltinį, savo džiaugsmo dėl pergalės priežastį. Henrikas buvo didžiausias ir labiausiai išlepintas vaikas — kai gaudavo nuostabią dovaną, pamildavo dovanotoją. Ir mylėdavo jį tol, kol ta dovana jam atsibosdavo, kol ji sulūždavo arba liaudavosi tenkinti jo norus.

Baigiantis kovui pasirodė pirmieji ženklai, kad Karolis, Ispanijos imperatorius, gali apvilti.

Henrikas planavo, kad jie, numesdami dalį grobio tik Burbono hercogui, pasidalins Prancūziją tarpusavyje. Taip Henrikas taps tikruoju Prancūzijos karaliumi ir galės pagrįstai didžiuotis titulu, kurį prieš daugelį metų jam suteikė popiežius. Bet Ispanijos imperatorius Karolis neskubėjo. Užuot pasirengęs priimti Henriką Paryžiuje ir karūnuoti Prancūzijos karaliumi, pats nukako į Romą vainikuotis Šventosios Romos imperatoriumi. Dar blogiau, nerodė jokio noro vykdyti Anglijos planą priglobti visą Prancūziją. Kalino karalių Pranciškų ir dabar planavo už išpirką sugrąžinti jį į Prancūzijos sostą, kurį taip neseniai sunaikino.

— Dėl Dievo, kodėl? Kodėl jis taip? — apimtas įsiūčio šaukė Henrikas kardinolui Volsiui. Atšlijo net artimiausi karaliaus rato žmonės. Rūmų damos pastebimai susigūžė. Tik karalienė savo krėsle šalia karaliaus ant didžiosios menės pakylos sėdėjo abejinga, lyg galingiausias šalies žmogus nedrebėtų iš įtūžio vos per pėdą nuo jos.

— Kodėl mus taip išdavė tas pasiutęs ispanų šuva? Kodėl jis paleis Pranciškų? Jis išprotėjo? — Henrikas pasisuko į karalienę. — Ar jūsų sūnėnas beprotis? Ar žaidžia kokį dvigubą žaidimą? Išduoda mane, kaip jūsų tėvas būtų išdavęs mano tėvą? Ar ispanų karalių gyslomis teka niekšiškas klastūnų kraujas? Ką pasakysite, ponia? Juk jums jis rašo, ar ne? Kada parašė paskutinį kartą? Kodėl nori paleisti pikčiausią mūsų priešą? Jis išprotėjęs ar tiesiog kvailys?

Katerina dirstelėjo į kardinolą, gal tas užtars, bet Volsis taip pasisukus įvykiams karalienei draugiškumo nerodė. Stovėjo nepratardamas žodžio ir sutiko maldaujantį karalienės žvilgsnį diplomatišku rimtumu.

Palikta viena karalienė turėjo stoti prieš vyrą be palaikymo.

— Sūnėnas man visai nerašo apie savo planus. Nežinojau, kad ketina paleisti karalių Pranciškų.

— Tikiuosi, kad nežinojote! — užriko Henrikas, prikišęs veidą prie pat jos. — Nes mažų mažiausia būtumėte apkaltinta išdavyste, jeigu žinotumėte, kad jūsų sūnėnas ketina paleisti didžiausią šios šalies priešą į laisvę.

— Bet aš to nežinojau, — ramiai atsakė karalienė.

— Volsis sako, kad netgi ketina atsižadėti princesės Marijos! Jūsų pačios dukters! Ką į tai atsakysite?

— Aš nežinojau, — atsakė ji.

— Atsiprašau, — tyliai pastebėjo kardinolas, — bet, man regis, jūsų didenybė pamiršo vakarykštį susitikimą su ispanų ambasadoriumi. Jis tikrai turėjo įspėti, kad princesės Marijos bus atsisakyta.

— Atsisakyta! — neįstengdamas nusėdėti Henrikas pašoko iš savo krėslo.

— Ir jūs žinojote, ponia?

Karalienė pakilo, kaip priklauso, kai vyras stovi ant kojų.

— Taip, — atsakė ji. — Kardinolas teisus. Ambasadorius minėjo, kad yra abejonių dėl princesės Marijos sužadėtuvių. Nekalbėjau apie tai, nes netikiu tuo, kol neišgirsiu iš paties sūnėno. O to dar negirdėjau.

— Bijau, kad abejonių neliko, — įsiterpė kardinolas Volsis.

Karalienė ramiai pažvelgė, dėdamasi domėn, kad kardinolas paliko ją vyro įsiūčiui ir padarė tai tyčia du kartus.

— Apgailestauju, kad taip manote, — atsakė ji.

Iš įnirčio nepajėgdamas kalbėti Henrikas sudribo į krėslą. Karalienė liko stovėti, nes negavo kvietimo prisėsti. Suknelės apykaklės nėriniai virpėjo su jos iškvėpimais, smilius nevalingai palietė kabojusį prie juosmens rožinį. Orumo stokos ir prastos laikysenos karalienei negalėjai prikišti.

Henrikas atsisuko į ją įsiutęs.

— Ar žinote, ką turėsime daryti, norėdami susigrąžinti šią Dievo dovanotą galimybę, kurią jūsų sūnėnas ketina paleisti?

Katerina tylėdama papurtė galvą.

— Turėsime žiauriai padidinti mokesčius. Turėsime surinkti naują armiją, surengti naują žygį į Prancūziją ir kariauti dar vieną karą. Turėsime padaryti tai vieni, be sąjungininkų, nes jūsų sūnėnas, jūsų sūnėnas, ponia, kaunasi ir laimi vieną iš didžiausių pergalių, kokia gali pasitaikyti karaliui, o vėliau paleidžia pergalę į vandenį, lyg kokį plokščią pakrantės akmenėlį.

Karalienė nekrustelėjo netgi dabar. Tačiau žmonos kantrybė tik dar labiau siutino Henriką. Stryktelėjęs iš krėslo, sukeldamas dvaro aiktelėjimą, jis metėsi prie jos. Pasirodė, kad gali jai smogti, tačiau karalius įrėmė į ją ne kumštį, o smilių.

— Ar neįsakėte jam būti man ištikimam?

— Įsakiau, — išspaudė karalienė. — Rekomendavau atminti mūsų sąjungą.

Už jos kardinolas Volsis papurtė galvą.

— Meluojate! — suriko Henrikas karalienei. — Esate daugiau ispanų princesė nei Anglijos karalienė!

— Dievas mato, esu ištikima žmona ir anglė, — atsakė Katerina.

Henrikas apsisuko ir pasileido žemyn, o dvariškiai sujudo daryti reveransus ir lenktis. Karaliaus palydovai linktelėjo karalienei ir suskubo įkandin karaliaus, bet šis prie durų sustojo.

— Šito aš nepamiršiu, — suriko jis karalienei. — Nepamiršiu ir neatleisiu jūsų sūnėno įžeidimo, neatleisiu ir nepamiršiu jūsų elgesio, prakeikto išdavikiško elgesio.

Palengva ir gražiai atlikusi karališką tūptelėjimą karalienė liko tol, kol Henrikas nusikeikęs trenkė durimis. Tik tuomet išsitiesusi mąsliai apsidairė aplinkui, pažiūrėjo į mus, stebėjusius jos pažeminimą ir dabar nusukusius akis, kad ji nepaprašytų mūsų paslaugos.

Kitą vakarą per pietus, kai kukliai įžengiau į didžiąją menę pridurmui karalienės, pajutau karaliaus žvilgsnį. Po valgio, kai buvo paruošta vieta šokiams, Henrikas prisiartino prie manęs, pakvietė šokti praeidamas pro Kateriną ir tiesiog atsukdamas jai nugarą.

Kai karalius išsivedė mane į aikštelę, kilo nedidelis susidomėjimas.

— Voltą, — pasakė jis per petį. Kiti šokėjai, rikiuodamiesi šokti kartu, sustojo ratu pažiūrėti į mus.

Tai buvo nepaprastas, o gundymo šokis. Henrikas neatitraukė mėlynų akių nuo mano veido, šoko prieš mane, trypė kojomis ir plojo rankomis, lyg norėtų išrengti mane nuogą prieš visą dvarą. Išvijau iš galvos mintį, kad karalienė mus stebi. Šokau iškėlusi galvą, nepaleisdama karaliaus iš akių, šokau žaismingais patrepsėjimais, judindama klubus ir sukiodama galvą. Kai susitikome, karalius pastvėrė ir iškėlė mane, sukeldamas garsius plojimus, o kai švelniai nuleido ant žemės, jaučiau, kad iš drovumo, džiaugsmo ir aistros ima rausti skruostai. Išsiskyrėme akompanuojant būgneliui, o kai šokis vėl suvedė mus į porą, karalius vėl mane iškėlė į viršų ir šįkart leido nuslysti žemyn savo kūnu. Jo krūtinę, šlaunis, kojas pajutau kiekvienu savo kūno coliu. Stabtelėjome taip arti, kad bent kiek pasviręs į priekį būtų mane pabučiavęs. Pajutau jo kvėpavimą ir išgirdau tylius žodžius:

— Mano kambarys. Ateikite tuojau pat.

Jis pasiėmė mane į lovą tą naktį ir daugelį kitų naktų niekaip nepasisotindamas. Turėjau jaustis laiminga. Žinoma, mano motina, tėvas, dėdė ir net Džordžas džiaugėsi, kad vėl tapau karaliaus mylimąja, o visi dvariškiai rūmuose vėl ėmė linkti prie manęs. Karalienės freilinos elgėsi su manimi taip pat pagarbiai, kaip su ja. Užsienio ambasadoriai lenkėsi taip pat žemai, lyg princesei, džentelmenai iš karaliaus palydos kūrė sonetus apie auksinius mano plaukus ir lūpų linkį, Frensis Vestonas parašė dainą ir visur, kur beeičiau, žmonės buvo pasirengę patarnauti, padėti man, parodyti dėmesį ir būtinai būtinai šnipštelėti, ar negalėčiau šį bei tą paminėti karaliui, už ką jie būtų be galo dėkingi.

Klausiau Džordžo patarimo ir visuomet atsisakydavau ko nors prašyti karaliaus, netgi sau, todėl Henrikas jautėsi su manimi jaukiai, kaip su niekuo kitu. Už karaliaus asmeninių kambarių durų mes susikūrėme nedidelį rojų dviem. Pietaudavome vieni, kai pietūs būdavo pateikti didžiojoje menėje. Į draugiją pasikviesdavome tik muzikantų ar vieną kitą artimą draugą. Tomas Moras vesdavosi Henriką ant stogų ir žiūrėdavo į žvaigždes.

Eidavau drauge su jais ir žvelgdama į tamsų nakties dangų galvodavau, jog tos pačios žvaigždės dabar žiūri į Hiverį, pro siaurus pilies langus mato miegančios mano mažylės veiduką.

Nesusirgau gegužę, birželį — vėl. Kai pasakiau tai broliui, jis apglėbė mane ir prisiglaudė.

— Aš pasakysiu tėvui, — pasakė. — Ir dėdei Hovardui. Melsk Dievą, kad šį kartą būtų berniukas.

Norėjau pati Henrikui pasakyti, bet giminė nusprendė, kad naujienos tokios svarbios ir naudingos, jog turėtų pasiekti karalių per mano tėvą, ir Boleinai galėtų iki galo pasipelnyti iš mano vaisingumo. Tėvas paprašė asmeninės audiencijos, ir karalius, manydamas, jog reikalas susijęs su užsitęsusiomis Volsio derybomis su Prancūzija, pasivedėjo jį į lango nišą, kad negirdėtų dvariškiai. Tėvas su šypsena ištarė tik vieną sakinį. Mačiau, kaip Henrikas pasižiūri į jį, tada į mane, sėdinčią tarp damų, ir džiugiai šūkteli. Puolęs per kambarį jau ketino stverti mane, bet staiga išsigandęs, kad nepakenktų, sugriebė už rankų ir jas pabučiavo.

— Širdele! — sušuko. — Geriausios naujienos! Geriausia, ką girdžiu!

Nužvelgusi nekantraujančius veidus aplink pasisukau į karalių.

— Jūsų didenybe, — tariau atsargiai. — Labai džiaugiuosi, kad esate laimingas.

— Negalėtumėte padaryti nieko daugiau, kad būčiau laimingesnis, — patikino karalius ir pasivedėjo į šoną. Visos damos iki vienos pasisuko į mus ir staiga nusigręžė, nekantraudamos sužinoti, kas vyksta, ir bijodamos parodyti, jog slapčia klausosi. Tėvas su Džordžu užstojo karalių ir ėmė garsiai kalbėtis apie orus bei netrukus prasidėsiančią dvaro vasaros kelionę, taip neleisdami nugirsti tylaus mano ir karaliaus pokalbio.

Henrikas, įspraudęs mane į krėslą prie lango, atsargiai uždėjo rankas ant korsažo.

— Ne per stipriai suveržtas?

— Ne, — atsakiau šypsodamasi. — Dar tik pati pradžia, jūsų didenybe. Dar beveik nesimato.

— Melskitės, kad šį kartą būtų berniukas, — tarė jis.

Šypsojausi nutrūktgalviška Boleinų šypsena.

— Esu tuo įsitikinusi, — atsakiau. — Pamenate, su Katerina taip niekad nesakiau. Bet šį kartą aš tuo tikra. Neabejoju, kad bus berniukas. Galbūt pavadinsime jį Henriku.

Mūsų šeima netrukus gavo atlygį už mano nėštumą. Tėvas tapo vikontu Ročfordu, o Džordžas tapo seru Džordžu Boleinu. Motina, kaip vikontė, pagaliau galėjo pasipuošti purpuru. Mano vyras gavo dar vieną žemės sklypą prie augančio savo dvaro.

— Turiu padėkoti jums už visa tai, ponia, — pasakė Viljamas, atsisėdęs priešais patarnauti man per pietus ir parankioti gardžiausių mėsos gabaliukų. Pakėlusi akis pamačiau nuo pakylos į mane žiūrintį karalių ir jam nusišypsojau.

— Džiaugiuosi galėdama jums pasitarnauti, — mandagiai atsakiau.

Viljamas atsilošė kėdėje ir nusišypsojo, bet akys buvo užgesusios kaip girtuoklio, sklidinos apgailestavimo.

— Taigi prasideda antri metai kaip jūs rūmuose, o aš karaliaus svitoje. Mes niekada nesimatome ir retai pasišnekame. Jūs — meilužė, o aš — vienuolis.

— Nežinojau, kad pasirinkote celibatą, — pastebėjau švelniai.

Jis rado jėgų nusišypsoti.

— Esu vedęs ir neišsiskyręs, — pabrėžė Viljamas. — Iš kur galėčiau gauti įpėdinių savo naujosioms žemėms, jeigu ne iš savo žmonos?

Linktelėjau. Stojo pauzė.

— Taip, jūs teisus. Apgailestauju, — sumurmėjau.

— Jeigu gims mergaitė ir karaliaus dėmesys išblės, parsiųs jus namo, pas mane. Vėl būsite mano žmona, — dalykiškai pastebėjo Viljamas. — Kaip manote, kaip mums seksis? Mums ir dviem pavainikėms?

Žybtelėjau akimis.

— Man nepatinka, kad su manimi taip šnekate.

— Atsargiai, — sudraudė Viljamas. — Mus stebi.

Akimoju mano veide atsirado tuščia oficiali šypsena.

— Stebi karalius? — paklausiau nesidairydama.

— Ir jūsų tėvas.

Paėmusi duonos riekę ėmiau knaibyti, nusisukau į šalį, lyg kalbėtume apie nereikšmingus dalykus.

— Nenoriu, kad kalbėtumėt apie mano Kateriną šitaip, — tariau. — Ji turi jūsų pavardę.

— Ir to užtenka, kad ją mylėčiau?

— Manau, pamiltumėte vos tik pamatęs, — ėmiau gintis. — Ji pasakiškai gražus vaikas. Neįsivaizduoju, kaip galėtumėt jos nepamilti. Viliuosi, kad galėsiu praleisti su ja šią vasarą Hiveryje. Ji mokysis vaikščioti.

Viljamo veidas sušvelnėjo.

— Ir tai didžiausias jūsų noras, Mere? Jūsų, Anglijos karaliaus sugulovės? Didžiausias noras gyventi mažoje pilaitėje ir mokyti savo dukrą vaikščioti?

Nusijuokiau.

— Kvaila, tiesa? Bet taip. Labiau už viską norėčiau būti su ja.

Viljamas papurtė galvą.

— Mere, pataisykite mane, — tyliai tarė jis. — Kai man atrodo, kad su manimi blogai pasielgėte, kai pykstu ant jūsų ir jūsų, vilkų, šeimos, staiga matau, kad visi neblogai iš jūsų pasipelnėme. Visi klestime, o centre, kaip pyrago gabalas, knaibomas ančių, esate jūs, gyva valgoma kiekvieno iš mūsų. Ko gera, reikėjo ištekėti už vyro, kuris mylėtų jus ir globotų, pradėtų su jumis kūdikį, kurį galėtumėte maitinti pati, be pertraukų.

Nupieštas paveikslas privertė mane nusišypsoti.

— Negi nenorėtumėte turėti tokio vyro? Kartais noriu, kad turėtumėte. Kad būtumėte ištekėjusi už vyro, kuris mylėtų jus ir saugotų, nesvarbu, kokiomis sąlygomis. O kai išgeriu ir apima liūdesys, svajoju turėti drąsos būti tuo vyru.

Kol mūsų kaimynų dėmesys nukrypo kitur, aš patylėjau.

— Kas padaryta, tas padaryta, — tyliai pasakiau. — Viskas buvo už mane nuspręsta anksčiau, negu pati išmokau mąstyti. Esu įsitikinusi, milorde, kad turite daryti taip, kaip karalius pageidauja.

— Kai ką ir aš galiu, — pasakė Viljamas. — Pakišiu jam mintį, kad išsiųstų jus į Hiverį vasarai. Bent tiek galiu padaryti.

Pakėliau galvą.

— Būčiau tokia laiminga, — sušnibždėjau. Jaučiau, kaip ašaros tvenkiasi akyse pagalvojus, jog vėl išvysiu savo Kateriną. — O, milorde. Aš taip apsidžiaugčiau.

Viljamas savo žodį tesėjo. Jis pakalbėjo su mano tėvu, vėliau su mano dėde, o galiausiai su karaliumi. Ir man buvo leista visą vasarą likti Hiveryje, kad galėčiau būti su Katerina ir vaikštinėti su ja Kento obelynuose.

Vasarą mus du kartus be įspėjimo aplankė Džordžas, raitas, vienmarškinis, be skrybėlės, sukeldamas tarnaičių jaudulį ir geismus. Ana apiberdavo brolį klausimais, kas ir ką veikia rūmuose, kas su kuo susitikinėja, bet Džordžas buvo nekalbus, pavargęs ir dažnai per vidurdienio karštį užlipdavo akmeniniais laipteliais į nedidelę koplytėlę šalia savo kambario, kur ant baltai tinkuotų lubų žaidė atsispindintys nuo griovio apačioje vandens raibuliai, tyliai priklaupdavo pasimelsti arba tiesiog pasvajoti.

Labiausiai brolis neįtiko savo žmonai. Džeinė Parker niekada jo nelydėjo į Hiverį, nes jis neleisdavo. Tos dienos su mumis buvo nesuteptos veriančio smalsaus Džeinės žvilgsnio, skandalų alkio.

— Ji tikrai pabaisa, — tingiai pastebėjo brolis. — Tokia, kaip ir bijojau.

Mes sėdėjome darželyje prieš pagrindinį įėjimą į pilį. Aplinkui vėrėsi nuostabiausias gyvatvorių ir kitų augalų paveikslas. Kiekvienas krūmas buvo savo vietoje, gražus pats savaime. Sėdėjome ant akmeninio suolelio prieš fontaną, kuris čiurleno raminamai, it lietus nuo stogo. Džordžas, padėjęs tamsiaplaukę galvą man ant kelių, ilsėjosi, aš sėdėjau atsilošusi ir užsimerkusi.

Ana iš suolo galo pasisuko į mus.

— Kokia?

Patingėjęs atsisėsti Džordžas atsimerkė. Iškėlęs ranką ėmė lenkti pirštus, vardindamas žmonos trūkumus:

— Pirma, ji šlykščiai pavojinga. Negaliu žengti pro duris nestebimas, savo pavydą ji išlieja dirbtiniais kivirčais.

— Dirbtiniais? — nesuprato Ana.

— Na, žinai, — nekantriai atsakė Džordžas ir paploninęs balsą pradėjo: — „Jeigu dar kartą pamatysiu tą damą žiūrint į jus, sere Džordžai, žinosiu, ką apie jus manyti! Jeigu dar kartą pašoksite su ta mergina, sere Džordžai, teks pasikalbėti su ja ir su jumis!”

— O, kaip šlykštu, — tarė Ana.

— Antra, — vardijo toliau brolis. — Ji yra vagišė. Jeigu mano kišenėje ras šilingą ir manys, kad nepastebėsiu, nukniauks. Jeigu kur mėtosi dailus niekutis, nugvelbs kaip kokia šarka.

Ana sukruto.

— Tikrai? Kartą pasigedau vieno auksinio kaspino. Visada įtariau ją.

— Trečia, — tęsė jis. — Ir blogiausia. Ji vaiko mane po lovą kaip kalė.

Nustebusi prunkštelėjau.

— Džordžai!

— Tai tiesa, — patvirtino brolis. — Išsunkia iki paskutinio lašo.

— Tave? — priekaištingai pasitikslino Ana. — Maniau, kad būsi patenkintas.

Džordžas atsisėdęs papurtė galvą.

— Ne visai taip, — prisipažino. — Jeigu būtų aistringa, neprieštaraučiau, jeigu jos karštis liktų namuose ir nedarytų man gėdos. Bet yra ne taip. Jai patinka... — Džordžas nutilo.

— Oi, pasakyk gi! — ėmiau maldauti.

Ana kaipmat nutildė mane suraukusi antakius.

— Ššš. Tai svarbu. Ką gi ji mėgsta, Džordžai?

— Tai ne geismas, — nelinksmai atsakė brolis. — Su geismu susitvarkyčiau. Ir ne įvairovės troškimas... man ir pačiam patinka pramogos. Tiesiog atrodo, kad ji bando mane pavergti. Vieną naktį ji paklausė, ar nenorėčiau pasikviesti tarnaitės. Pasiūlė man atsivesti merginą ir — blogiausia — norėjo stebėti.

— Jai patinka stebėti? — griežtai paklausė Ana.

Džordžas papurtė galvą.

— Ne, manau, jai patinka vadovauti. Patinka klausytis prie durų, šnipinėti pro raktų skylutes. Manau, ji mėgsta užsukti reikalą ir stebėti, kaip visi šoka pagal jos dūdelę. O kai pasakiau „ne”... — brolis vėl staiga nutilo.

— Tai ką ji tuomet tau pasiūlė?

Džordžas išraudo.

— Pasiūlė atsivesti vaikiną.

Suspigau iš juoko, bet Ana visai nesijuokė.

— Kodėl ji sugalvojo tą pasiūlyti, Džordžai? — tyliai pasidomėjo sesuo.

Jis žiūrėjo į tolį.

— Rūmuose yra dainininkas, — atsakė trumpai. — Mielas, dailus kaip mergaitė vaikinas su vyro sąmoju. Tarp mūsų nieko nėra, bet kartą ji pamatė, kaip drauge juokėmės ir pliaukštelėjau jam per petį... Jai pasirodė, kad tai geismas.

— Tai jau antras vaikinas, kurio vardas siejamas su tavimi, — pastebėjo Ana. — Kaip ten su tuo jaunu pažu, parsiųstu namo praėjusią vasarą?

— Nieko nebuvo, — atsakė Džordžas.

— O dabar šitai?

— Vėlgi nieko.

— Pavojingas „nieko”, — tarė Ana. — Pavojinga, kad tas „nieko” pasikartojo du kartus. Paleistuvystė — tai viena, bet už šitai gali būti pakartas.

Valandėlę visi tylėjome; niūri trijulė po skaisčiu vasaros dangumi. Džordžas papurtė galvą.

— Nieko nėra, — pakartojo. — Pagaliau tai mano reikalas. Mane pykina nuo moterų, nuo amžino jų geidulingumo ir šnekų. Na, žinote, visi tie sonetai, flirtai ir tušti pažadai. O vaikinas yra toks skaistus ir suprantamas... — jis nusigręžė. — Tai įgeidis. Aš jo nepaisysiu.

Ana pažvelgė į jį tiriančiomis primerktomis akimis.

— Tai mirtina nuodėmė. Jau geriau pasistenk, kad tas įgeidis praeitų.

Brolis pasitiko jos žvilgsnį.

— Žinau, panele Protinguole, — tarė jis.

— O kaip Frensis Vestonas? — paklausiau.

— Kuo jis dėtas? — atšovė Džordžas.

— Jūs visuomet kartu.

Džordžas nekantriai papurtė galvą.

— Mes visuomet karaliaus tarnyboje, — pataisė mane. — Amžinai laukiame karaliaus. Belieka tik taukšti su rūmų merginomis ir kelti skandalus su jomis. Nieko keista, kad man nuo to bloga. Gyvenime, kurį gyvenu, moterų tuštybė išvargino iki sielos gelmių.